J. Tvaskienė: Litwa Srodkowa. Kam to reikia?

lzinios.lt 2014-03-26
Rusijos radikalas, bet kartu ir Dūmos deputatas Vladimiras Žirinovskis Maskvos vardu jau pasiūlė Lenkijai pasidalyti Ukrainą. Rankas aneksuotojams atrišo grupės Krymo, sovietų ir jų teisių perėmėjos Rusijos valia įgijusio autonomijos statusą, rusakalbių prašymai didžiajai tėvynei ginti jų teises.
Norinčiųjų, kad juos apgintų, visi puikiai žinome, yra ir Lietuvoje. Ypač Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose. Taip pat puikiai žinome, kad pagalbos jie prašo Varšuvoje, bet suteikti ją pasirengę bičiuliai iš Maskvos. Tokių bandymų būta ne taip ir seniai.
Kas pamiršo arba blogai mokėsi istoriją: vos prieš 25 metus (beveik prieš 25, nes tai vyko rugsėjį, tiksliau - 1989 metų rugsėjo 15 dieną), įsisiūbuojant Sąjūdžiui, įsitvirtinant laisvės ir Nepriklausomybės vilčiai, Vilniaus ir Šalčininkų liaudies deputatų tarybos, siekdamos sutrukdyti Lietuvai atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, paskelbė apie lenkų autonomijos sukūrimą. 1990 metų spalį Vilniaus, Šalčininkų, taip pat Trakų, Švenčionių, Širvintų rajonų kai kurių apylinkių atstovai suvažiavime Eišiškėse paskelbė įkuriantys Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą sovietų Lietuvos sudėtyje. Valstybę valstybėje - Litwa Srodkowa.
Karštas šios iniciatyvos rėmėjas buvo tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Pertvarkos šauklys savo tarptautinei partnerei Margaret Thatcher viešai pasidžiaugė: girdi, ne visi nori tos nepriklausomybės, maištingajai Lietuvai dėl to gresia netekti tiek autonomiją skelbiančio Vilniaus krašto, tiek Klaipėdos krašto, kuriame gyvenantys draugai pareiškė norą prisijungti prie Leningrado srities.
Oficialioji Lenkija? Viešai autonomininkų Varšuva neparėmė, net pasmerkė. Tačiau praėjus vos mėnesiui po autonomininkų deklaracijos, Lenkijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Lietuva, norėdama palaikymo ir gerų santykių, turėtų „greitai sureguliuoti“ lenkų tautinės mažumos poreikius: suteikti lenkų kalbai oficialų statusą lenkų kompaktiškai gyvenamose teritorijose, viešųjų institucijų, gatvių pavadinimus, vietovardžius ten rašyti dviem kalbomis, užtikrinti lenkams galimybę savo pavardes rašyti originalo kalba ir taip toliau.
Tąkart autonomijos deklaracijos buvo palaidotos, o perversmo organizatoriai kas išsilakstė, kas pritilo. Liko tik reikalavimai, nesikeičiantys, nekeičiami, reiškiantys iš esmės viena: mes gyventi čia norime taip, kaip mes norime. Arba, kaip 2011-aisiais pareiškė nepasitenkinimo energijos generatorius Valdemaras Tomaševskis: „Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada. Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė.“
Skaityti daugiau...